Mechatronikų profesinių gebėjimų tobulinimas: apie ryžtingus ir atsakingus ateities pasirinkimus

Atnaujinta: Penktadienis, 2013 kovo 15 11:35
Cannot find Naujienų_nuotraukos/Mechatronikų_pofesinių_gebėjimų_tobulinimas folder inside /home/vtvpmc/domains/vtvpmc.lt/public_html/images/content_photo/Naujienų_nuotraukos/Mechatronikų_pofesinių_gebėjimų_tobulinimas/ folder.
Admiror Gallery: 4.5.0
Server OS:Apache
Client OS:Unknown
PHP:5.6.37

                     Su Mindaugu Kondratavičiumi ir Žygimantu Butkumi, Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centro Energetikos ir mechatronikos skyriaus mokiniais, kaip visada gera susitikti, jauku kalbėtis. Gaila, kad užsispyrėliams, dėkodama už lauktuves iš Vokietijos – gardų šokoladą – niekaip negalėjau įpiršti nei arbatos, nei kavos puodelio – tik pamanyk, pamaitinti, pagirdyti, Mindaugas dar ir išpoškina, jog kavos negeria ir niekada negers. Žinoma, tik juokauju! 

Nuoširdžiai džiaugiuosi mūsų Centro vaikinų darbštumu, motyvacija, suinteresuotumu tobulėti ir..., matyt, gyventi sveikai. Tąkart susitikime pasidalyti įspūdžiais apie kelionę bei trijų savaičių praktiką Leipcige pagal Mokymosi visą gyvenimą programos Leonardo da Vinci poprogramės projektą „Mechatronikų profesinių gebėjimų tobulinimas Europoje“. Siūlau ir Jums pasimėgauti trumpa ištrauka iš mūsų pasimatymo užkulisių.

 

Daugelis numoja ranka ir nesiryžta dalyvauti panašių projektų atrankose. Regis, bijo, nepasitiki savimi, o gal tiesiog yra abejingi ir nenori tobulėti? Kodėl Jūs nusprendėte dalyvauti projekto „Mechatronikų profesinių gebėjimų tobulinimas Europoje“ dalyvių atrankoje?

 

Mindaugas: Nesiryžta, nes tiesiog nėra tuo suinteresuoti arba nepasitiki savo jėgomis. Dažnai pastebiu keistą požiūrį „nerašysiu jokio prašymo – juk vis tiek neatrinks“. Aš manau kitaip - reikia visur dalyvauti, domėtis tuo, ką ruošiesi dirbti savo gyvenime. Kaip kitaip tapti geru savo srities specialistu? Todėl, kai sužinojau, kad mokykloje rengiama atranka į projektą „Mechatronikų profesinių gebėjimų tobulinimas Europoje“ nė nesuabejojau, jog jame dalyvausiu.

Žygimantas: „Kabantiems“ prie kompiuterių gali atrodyti, kad visas žinias, kurių jiems gali prireikti, ten ir ras, tačiau pastarieji neretai neįvertina, kokia naudinga gali būti apčiuopiama gyvenimiška patirtis. Dalyvauti projekte nusprendžiau, nes žinojau, kad taip galiu gauti žymiai daugiau gyvenimo patirties, kuri tikrai man pravers.

 

 Džiaugsmas, kurį patyrėte sužinoję, jog esate atrinkti ir vyksite į Vokietijos Leipcigo miestą, tikriausiai buvo nepaprastai malonus. Sakykite, ar jo neužtemdė mintys „o kas toliau?“: ko tikėjotės iš pasirengimo praktikai užsienyje proceso, kokius lūkesčius projekto vadovams ir sau kėlėte?

 

 Mindaugas: Sužinojęs, jog mane atrinko, nė kiek nesijaudinau. Tiesa, kiek neramino tai, jog ilgą laiką negavome informacijos apie būsimą kelionę, o taip pat tikėjausi daugiau laiko kalbiniam ir kultūriniam pasirengimui. Be abejo, ir pats jaučiau įsipareigojimus: vokiečiams norėjau palikti teigiama įspūdį, vyliausi įgauti daugiau gyvenimiškos patirties ir specialybės žinių.

Žygimantas: Žinoma, buvau labai laimingas ir net nežinojau, ką daryti, gal net trumpam pasimečiau. Tikėjausi, kad mus pagelbės truputį pramokti vokiečių kalbos, ir, tiesą sakant, dėl kalbos barjero išgyvenau labiausiai – vis bauginausi, jog galiu ten, Vokietijoje, ir pasiklysti.

 

Apie ką dažniausiai galvojote ir dėl ko būkštavote laukdami išvykimo dienos?

 

Mindaugas: Dažniausiai susimąstydavau, kaip ten viskas vyks, ką aplankysime ir ar veikla pateisins mano lūkesčius.

Žygimantas: Aš beveik visada galvojau apie tai, ką pasiimti į kelionę, nes, regis, norėjau pasiimti viską, kas man tada atrodė būsią reikalinga. Kita baimė – kaip to, ano ir šito nepamiršti įsidėti į krepšį.

 

Kelionės į ir iš Leipcigo metu, kaip ir tarėmės, Jūs sąžiningai vykdėte mūsų susitarimą – vis parašydavote žinutę, patvirtindami, kad nukakote iki reikiamos vietos, esate sveiki, pavargę, bet laimingi. Retkarčiais apibūdindavote ir Vokietijos orą – gaila, kad dažniausiai jis buvo žvarbokas. Šįkart norėčiau iš Jūsų išgirsti, kas smagaus ir netikėto nutiko Jums važiuojant autobusu – pasidalykite įspūdžiais.

 

Mindaugas: Stengdavomės jus informuoti kuo dažniau ir detaliau, na, bet, žinote, žinutėmis įspūdžių neperteiksime... Apie blogą orą, matyt, užsiminėme, būdami jau blogos nuotaikos, išvarginti kelionės – nebuvo jau taip žvarbu. Kelionė autobusu tikrai buvo nelengva. Įsivaizduokite, 18 valandų „ant ratų“: Vilnius-Berlynas-Leipcigas ir atgal į Lietuvą vėl taip pat.

Žygimantas: Jei kas netikėto ir buvo, tai nebepamenu – kelionė labai labai ilga ir labai labai nuobodi. Miego norisi siaubingai, o deramai nusnūst nepavyko.

 

Papasakokite apie pirmąsias ir gyvenimo bei darbo Vokietijoje dienas: ar geros buvo apgyvendinimo ir maitinimo sąlygos, su kokiomis nuotaikomis Jus pasitiko priimančios organizacijos atstovai, kaip buvo planuojamas Jūsų darbo ir poilsio laikas?

 

Mindaugas: Pirmiausia, žinoma, pamatėme vietą, kur gyvensime, mums parodė, kur valgysime pusryčius bei vakarienę. Gyvenimo sąlygomis nesiskundėme, be abejo, tai nebuvo penkių žvaigždučių viešbutis, bet maitino sočiai ir skaniai – vyrams to užtenka. Mūsų darbo ir poilsio laikas buvo planuojamas taip: iki pietų, maždaug 13-14 val., keliavome ir lankėmės įvairiuose mokymo centruose, įmonėse, o vėliau – laisvalaikis. Man, tiesą sakant, jo buvo perdaug - kartais jau norėjosi sienomis lipti. Prieš išvažiuodamas tikėjausi daugiau užimtumo ir konkrečios praktikos. Smagu, kad paskutiniosios stažuotės savaitės veikla buvo labiau orientuota į praktinius užsiėmimus.

Žygimantas: Priimančios organizacijos atstovai, kurie mus pasitiko prie gyvenamosios vietos, padėjo mums orientuotis svetimoje šalyje bei suteikė galimybę aplankyti daugelį įdomių vietų – labai malonūs ir paslaugūs žmonės. Dėl laiko planavimo pritarčiau Mindaugui. Gaila, kad ir dirbdami iš esmės darėme tą patį kaip mokykloje. Tiesa, pats principas, kai dirbi kartu su vietiniu mokiniu, pakankamai naudingas: kolegiškai atlieki užduotį, mokaisi bendrauti – žodžiu, socializuojiesi konkrečioje darbinėje ir mokymosi aplinkoje.

 

Ar greitai pavyko susidraugauti su kitais projekto dalyviais iš Visagino, Utenos, Alytaus bei Panevėžio? Minėjote, kad rengdavote bendrus poilsio vakarus. Ką jų metu veikdavote?

 

Mindaugas: Mus lydėjęs mokytojas Gintautas Dervinis iš Visagino organizuodavo jaukius vakarus, kurių metu mes, projekto dalyviai, bendravome, dalinomės savo įspūdžiais.

Žygimantas: Nepamiršk paminėti, kad žaisdavome UNO, tad progų susibičiuliauti pakako.

 

Praktiką atlikote įvairiuose mokymo centruose. Papasakokite, kaip Jums ten sekėsi. Ar mokymosi metodai ir galimybės ten, Vokietijoje, labai skiriasi nuo esančių mūsų Centre?

 

Mindaugas: Mes aplankėme ne vieną mokymo centrą, tačiau praktiką atlikome tik viename iš jų. Visas paskirtas mums užduotis įvykdėme – nesibaiminkite, nepasišiukšlinome!

Žygimantas: Mokimosi metodai ir sąlygos Vokietijoje - praktiškai vienodi. Vienintelis ryškus skirtumas - kiekvieno mokinio darbo vieta klasėje kompiuterizuota ir šalia jos taip pat yra visa praktiniam darbui reikalinga papildoma įranga. Gerai, dar ir mokinių stipendijos siekia nuo 300 iki 900 eurų per mėnesį. Tiesa, Vokietijoje profesinis mokymas priešingai nei Lietuvoje yra labai remiamas valstybiniu mastu.

 

Labai stebėjotės, kad viename iš mokymo centrų matėte mechtaroniko specialybę pasirinko mergina. Ar teko su ja susipažinti? Ir kaip, Jūsų manymu, jai ten sekasi?

 

Mindaugas: Su mergina, kuri mokosi šios specialybės Leipcigo mokymo centre neteko pabendrauti, bet, kaip pastebėjau, jai sekasi puikiai.

Žygimantas: Mergina – mechatronikė – gražu! Tokiai lietuvaitei neatsispirčiau!

 

Stažuotės rengėjai Jums suorganizavo ne vieną įsimintiną kelionę. Kur pabuvojote? Kokiais įspūdžiais galėtumėte pasidalyti iš apsilankymų miesto kultūros paminkluose, įmonėse, organizacijose?

 

Mindaugas: Kelionės organizatoriai patiekė mums tikrai įdomų meniu. Pabuvojome anglimi kūrenamoje elektrinėje, Saulės energijos parke (Elektra gaunama iš saulės kolektorių ), tramvajų remonto gamykloje. Taip pat savo akimis regėjome didžiuosius Leipcigo miesto kultūrinius paminklus: Leipcigo universitetą bei operos ir baleto teatrą.

Žygimantas: Viena įdomiausių ekskursijų – pažintis su BMW gamykla. Joje mes matėme, kaip automobiliai yra surenkami naudojant roboto rankas, kurios dideles automobilių dalis kylojo lyg jos butu absoliučiai besvorės. Didelį įspūdį padarė BMW meistrų sukomplektuotas elektromobilis.

 

Kreipdamasi į Jus, Mindaugai ir Žygimantai (o vardai kaip ir Lietuvos istorinių valdovų!), norėčiau paprašyti, kad duotumėte patarimų savo kolegoms, kurie vis dėlto nedrįso dalyvauti projekte. O gal norite ką nors palinkėti visiems mūsų Centro mokiniams?

 

Mindaugas: Savo kolegoms norėčiau patarti, kad jeigu jiems įdomi specialybė, kurią jie mokosi, reikia ja ir domėtis, gilinti savo žinias ir nebijoti dalyvauti projektuose, skatinančiuose tobulėti. Aš netgi tikiu, kad tie, kurie galbūt nėra labai motyvuoti ir pernelyg nepersistengia realizuodami save pasirinktoje profesijoje, sudalyvavę panašiuose projektuose, ilgainiui suprastu, kokias perspektyvas jie turi. Tai žinau ir nuoširdžiai siūlau naudotis kiekviena Jums gyvenimo pateikta galimybe.

Žygimantas: Dievaži, reikia tiek ne daug - užpildyti vos porą popieriaus lapų – tai gali visi! Galima netgi galvoti kiek paprasčiau ar atsainiau – laimi nemokamą kelionę, kurioje nereikia rūpintis nei apgyvendinimu, nei maitinimu, nei pramogomis, o ir dar vienas kitas šimtas eurų kišenpinigių; už pastaruosius pirmosiomis dienomis pakvailioti užsienio naktiniuose klubuose galima... O vėliau gal ir į protą ateisite bei suprasite, kad tokią galimybę būtina išnaudoti deramai – įgauti patirties ir žinių, praktinių ir teorinių, profesinių ir gyvenimiškų.

 

Gardžią arbatą gurkšnodama ir pienišką Leipcigo šokoladą ragaudama už pokalbį be užuolankų vaikinams dėkoja

Vystymo skyriaus vedėja Toma Grabauskaitė


AdmirorGallery 4.5.0, author/s Vasiljevski & Kekeljevic.