Suvirintojų praktika Lenkijoje

Atnaujinta: Ketvirtadienis, 2013 birželio 06 08:27

MVGPlogotipasŠ. m. kovo 10-23 dienomis keturi Centro Transporto ir verslo skyriaus mokiniai: Artūr Pavliukovič, Dmitrij Doncov, Denis Točilov, Romuald Dovgialo - atliko suvirintojo praktiką Lenkijoje. Mokiniai dviejų savaičių stažuotei Lenkijoje buvo išsiųsti pagal Mokymosi visą gyvenimą programos Leonardo da Vinci poprogramę, parengtą Alytaus profesinio mokymo centro projektą "Mobilumo praktika - profesinių kompetencijų tobulinimas". Kviečiame skaityti projekto dalyvių atsiliepimus apie Lenkijos kultūrą ir žmones, darbo sąlygas ir praktikos metu įgautą patirtį, laivalaikį bei ateities planus.

 

  P3120078                                                               
 
                  Dmitrij Doncov
 
        Dimitrijus Kovo 10-ąją į Alytų su Vystymo skyriaus vedėjos palaiminimu išvykome iš Vilniaus autobusų stoties. Alytuje mus pasitiko Alytaus profesinio rengimo centre dirbantis mokytojas Giedrius Jieznas. Iš Alytaus į Lenkiją vykome kartu su mokiniais iš Alytaus, Kauno bei Vilniaus. Autobusiuku važiavome apie keturias valandas. Lenkijoje pasitiko priimančios organizacijos atsakingas asmuo. Jis mums ne tik detaliai nupasakojo mūsų laukiančios praktikos veiklas, bet ir aprodė miestą, supažindino su gyvenimo sąlygomis. Neišdildomą įspūdį paliko Gyžičko miesto, kuriame gyvenome ir dirbome, panorama. Tai kurortinis miestelis, tinkantis geram poilsiui, čia nesunku rasti visus reikiamus objektus: gausu nuorodų, bet kada gali paklausti praeivių, kur rasti parduotuvę, kavinę, banką. Iškart pastebėjome – Lenkijos žmonės, mandagūs, draugiški, paslaugūs, paprasti. Apsigyvenome studentų bendrabutyje. Bendrabutyje buvo užtikrintos geros higienos sąlygos, patogi nakvynė, bendrabučio valgyklėlėje sočiai valgydavome triskart per dieną, tačiau bendrabutyje neužsibūdavome – nebuvo kada, darbo dienomis praktiką atlikdavome pilnu rėžimu. Praktikos metu atliktos užduotys buvo itin naudingos pritaikant teorines Lietuvoje įgytas žinias. Dirbdamas jutau, mentoriai darbo vietose mūsų, studentų, nelaiko prastesniais už save, priešingai – buvome lygiateisiai kolegos. Lenkija palyginus su Lietuva yra kur kas religingesnė ir mažiau dėmesio skirianti politikai šalis. Susidarė įspūdis, kad visi žmonės čia lygūs, nesvarbu kokias pareigas beužimtų. Kitaip tariant, geras kolektyvas, jauki darbinė atmosfera. Nustebau, kad mano amžiaus jaunuoliai nenoriai kalba užsienio kalbomis, todėl buvo šiek tiek sunku bendrauti. Ir vis dėlto tai niekis palyginus su neįkainojama praktine patirtimi, kurią įgavau.
 
           Artūr Pavliukovič
 
           ArtūrasPraktiką atlikome įmonėje. Dirbdavome darbo dienomis nuo 8 valandos ryto apie šešias valandas. Iš pradžių buvome prižiūrimi, kaip atliekame pavestas užduotis, o vėliau įgavome kolegų pasitikėjimą. Darbo įranga gana paprasta, nebuvo naujų technologijų, bet ir be jų darbas vyko sklandžiai. Dirbant buvo suteikta galimybė išmokti ir įgyti naujos patirties. Mes, praktikantai, dirbome aktyviai, kruopščiai, sąžininga bei pareigingai. Aš praktikos metu virinau ekskavatorių kaušus. Nurodytus darbus atlikau be jokių sunkumų, netgi buvau keliskart pagirtas už kruopštumą ir puikiai atliktą darbą. Lyginant gamybinę praktiką Lietuvoje su stažuote Lenkijoje didelių skirtumų nepastebėjau. Visur į darbą žiūrimą rimtai ir atsakingai. Santykiai tarp praktikantų, paprastų darbininkų ir vadovaujančių asmenų buvo grindžiami pagarbą ir geranoriškumu.

 

          Romuald Dovgialo
           
             RomualdasKita ne mažiau svarbi stažuotės dalis – laisvalaikis, kurį stengėmės praleisti turiningai. Viešnagės metu susipažinome su Gižycko miestu ir jo apylinkėmis. Gižycko didžiausia vertybė - gamta. Miesto apylinkėse yra maždaug 100 ežerų. Ne veltui ši vieta dėl savo populiarumo ir gausiai poilsiaujančių turistų vadinama „Lenkijos vasaros sostine“. Gaila, bet mums neteko pasimėgauti visais įmanomais malonumais ir linksmybėmis, nes stažuotė vyko šaltuoju metų laiku. Visgi iš visų situacijų išeitį surasti galima, ko mes ir ėmėmės. Po darbo kartais apsilankydavome ledo arenoje, boulingo klube, kuriame ir biliardą pažaisti buvo galima. Neaplenkdavome ir naujai įrengtos, didelės sporto salės, kur žaidėme krepšinį, futbolą ir tinklinį. Žinoma, daugiau įspūdžių patirdavome savaitgaliais, kuomet buvo organizuojamos pažintinės kelionės. Tokių ekskursijų metu buvome supažindinti su miesto architektūros istorija. Pavyzdžiui, matėme reto tipo konstrukciją – sukamąjį tiltą. Atplaukus laivui šis tiltas būdavo ne pakeliamas, kaip įprasta, o pasukamas į šoną. Pasirodo, tokių tiltų pasaulyje yra vos du. Lankėmės įvairiose pilyse. Vienos iš kelionių tikslas - Hitlerio būstinė, dar vadinama „Vilkų irštva“. Kaip buvo pasakota, Hitleris įsakė pastatyti šį įtvirtinimų kompleksą prieš puldamas Tarybų Sąjungą. Visas kompleksas buvo pastatytas didelėje girioje, kad jo buvimo vieta būtų nepastebima. Turėjome galimybę pabuvoti nedideliame slėnyje, gražių Mozūrijos miškų ir ežerų apsuptoje, įžymioje Dievo Motinos šventovėje. Ji jau nuo viduramžių laikų savo stebuklais traukia turistus ir piligrimus ne tik iš Lenkijos, bet ir iš įvairių Europos šalių.

 

             Denis Točilov
         
               DenisasLenkijoje įgavau labai daug tiek profesinės, tiek asmeninės patirties. Išmokau greičiau bei tikslingiau atlikti man skirtus darbus, konkrečiau suprasti, ko iš manęs reikalaujama ir tikimasi. Dirbdamas kitoje šalyje išmokau ne tik greitai ir kokybiškai atlikti man skirtus darbus, bet ir bendrauti, suprasti ir pažinti šiek tiek kitokius žmonės, nei mes, lietuviai. Nors Lenkija nėra labai tolima šalis, žmonių įpročiai, gyvenimo būdas, bei papročiai šiek tiek skiriasi: lenkai yra šiek tiek draugiškesni ir labiau linkę bendrauti. Stažuotėje pagerinau savo lenkų kalbos įgūdžius: suprantu, ką man sako, ir pats gebu konkrečiai ir tiksliai išreikšti savo mintis šia kalba. Gavau pasiūlymą likti ir dirbti suvirintoju pilnu etatu, tai yra dirbant penkias dienas per savaitę ir gaunant vidutinį atlyginimą lenkiškais zlotais. Manau, tokį pasiūlymą gavau dėl savo darbo gebėjimų, stengimosi gerai ir kruopščiai atlikti paskirtus darbus bei komunikabilumo. Tiesa, kai kurie darbai sekėsi sunkiau, tačiau niekada nenuleisdavau rankų, darydavau tol, kol viskas pavykdavo. Žinoma, šis pasiūlymas – puiki galimybė, tačiau nusprendžiau atsisakyti. Savo ateitį norėčiau susikurti Lietuvoje: ir Lietuvoje galima susirasti gerai apmokamą darbą, tuo labiau, kad  mūsų šalyje tikrai trūksta gerų specialistų, kurie greitai ir kokybiškai atliktų savo darbą. Šis projektas labai naudingas mano bendraamžiams. Išvažiavus į kitą šalį ne tik patobulinami seni įgūdžiai bei įgaunami nauji, bet ir susipažįstama su kitos tautos kultūra ir papročiais, taip pat išmokstama bendrauti su skirtingais žmonėmis. Siūlyčiau visiems pasinaudoti galimybe dalyvauti panašiuose projektuose. Esu labai laimingas, įgijęs labai daug naujų žinių, kurios man tikrai pravers ateityje.
 
           Kviečiame peržiūrėti projekto dalyvių parengtą stažuotės pristatymą {čia}.
 
 

Projektas finansuojamas remiant Europos komisijai