Geriausi universitetų absolventai ryžtasi avantiūroms

Atnaujinta: Penktadienis, 2013 liepos 19 06:06

VaidasViešojoje erdvėje vis dažniau pasirodo prieštaringos žinutės apie aukštąjį mokslą baigusių jaunuolių apsisprendimą įgyti specialybę profesinėse mokyklose.

 

Įprastai manipuliuojama keletu aspektų: pirma, aukštasis mokslas yra atitrūkęs nuo realybės ir nesugeba suteikti savo auklėtiniams praktinių įgūdžių, taip reikalingų darbo rinkoje, todėl nusivylę absolventai dairosi konkrečių profesinių perspektyvų mokymo bazes modernizuojančiose profesinėse mokyklose; antra, tokie opusai žiniasklaidoje dėl visuomenėje įsišaknijusiu stereotipų yra laikomi ne kuo kitu, kaip grubia profesinio mokymo reklama.

 

Tačiau daugelis šios aktualios situacijos elementų suprantama pernelyg tiesmukai: aukštasis ir profesinis mokymas neturėtų būti supriešinamas, universitetų ir profesinių mokyklų studentų lyginti taip pat netikslinga – ir vieni, ir kiti specialistai gali ir puikiai atlieka savo darbą, tačiau jų pa(si)rengimo specifika skiriasi -, laisvoje valstybėje piliečio, o juo labiau jauno, perspektyvaus, entuziastingo žmogaus, pasirinkimo teisės nedera vertinti iš mokymo įstaigos ir su ja susijusių aplinkybių žiūros taško.

 

Poziciją, kad pasirinkimus lemia ne nusivylimas savo Alma Matter, bet asmenybės noras tobulėti, ieškoti savęs, įgauti naujų žinių ir kitokio pobūdžio įgūdžių palaiko pokalbio šia tema herojai, po studijų universitete pasirinkę mokymąsi Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centre: Vaidas Vaičiūnas - Vilniaus Gedimino technikos universiteto telekomunikacijos inžinerijos bakalaurantas, įvardytas 2013 m. universiteto perspektyviausių absolventų sąraše – ir Svajūnė Ungurytė, viešojo administravimo bakalaurantė, Mykolo Riomerio universtetą 2012 m. baigusi pirma pagal mokymosi rezultatus. 

 

Vaidas Vaičiūnas. Žmogaus pasiekimai priklauso nuo jo paties, o ne nuo mokymo įstaigos

 

- Vilnius Tau – ne gimtasis miestas. Iš kur atvykai? Kodėl nusprendei studijuoti būtent sostinėje?

 

- Į Vilnių studijuoti atvykau iš nedidelio miestelio Viduklės Raseinių rajone. Rinktis studijas sostinėje mane paskatino ten jau įsikūręs dėdė. Apsisprendęs studijuoti Vilniuje didžiausias perspektyvas mačiau VGTU. Stojimų pageidavimuose pildžiau keletą tos pačios pakraipos specialybių, ir man pasisekė - priėmė į pačią pirmąją, telekomunikacijų inžineriją.

 

- Kokias perspektyvas atvėrė Tavo įgyta kvalifikacija? Kuo užsiima šios srities specialistai?

 

- Ši specialybė išties labai perspektyvi. Pabaigus ją galima orentuotis į įvairias sritis, ne tik telekomunikacijų ar elektronikos. Kaip pavyzdį galiu pasakyti, jog mano grupės draugai dirba programuotojais, sistemų administratoriais, telekomunikacijų inžinieriais, projektų vadovais ir t .t. Dauguma jau prieš universiteto baigimą turėjo pastovų darbą, o gavus diplomą darbą nesunkiai rado visi.

 

- Vilniaus Gedimino technikos universitetas paskelbė 2013 m. perspektyviausių absolventų šimtuką. Tarp geriausiųjų – Tu! Kokios, Tavo nuomone, asmeninės savybės padėjo patekti į šį garbingą sąrašą?

 

- Manau, jog tai galėtų būti aktyvumas, entuziazmas ir drąsa ryžtis įvairioms veikloms. Studijų metu stengiausi išnaudoti visas galimybes, kurias suteikė universitetas. Dalyvaudavau įvairiuose projektuose, seminaruose ir mokymuose. Jau po antro kurso išbandžiau jėgas darbo vietoje, kuri atitiko mano specialybę. Vėliau išnaudojau galimybę studijuoti užsienyje.

 

- Kodėl po bakalauro baigimo apsisprendei pasirinkti, pavyzdžiui, ne magistro studijas, o mokymąsi profesinėje mokykloje? 

 

- Magistro studijas dar pasitaupysiu, kadangi šiuo metu tiksliai nežinau, ko noriu ir ko gali prireikti ateityje. Mintį apie mokymąsi profesinėje mokykloje man pakišo draugai. Kadangi esu plataus požiūrio žmogus, susidomėjau šia idėja išbandyti kažką naujo.

 

- Pasirinkai automatinių sistemų eksploatavimo mechatroniko specialybę. Kodėl? Ko tikiesi ją baigęs?

 

- Labiausiai mane žavintis dalykas dar nuo mokyklos laikų yra robotika, tačiau studijų metu neteko nieko tokio „pačiupinėti“. Pasirinkęs šią specialybę turėsiu galimybę išmokti valdyti, o galbūt net projektuoti sudėtingas robotizuotas sistemas. Ateities perspektyvoje save įsivaizduoju turintį savo verslą. Viliuosi, šis žingsnis padės praplėsti akiratį ir sugeneruoti verslo įdėją bei ją realizuoti.

 

- Turbūt sutinki, kad visuomenės nuomonė apie profesinį mokymą gana kontraversiška. Ar nebijai draugų bei kolegų neigiamos reakcijos, jog panorai mokytis profesinėje mokykloje. Kas, Tavo manymu, galėtų pakeisti negatyvų žmonių požiūrį į profesinį mokymą?

 

- Mano nuomone, profesinis ugdymas yra per daug nuvertintas. Prieš keletą dienų man teko bendrauti su vienos perspektyvios statybų įmonės savininku. Kai paklausiau apie jo išsilavinimą, jis juokavo, jog yra baigęs tik devynias klases. Jis vidurinį išsilavinimą kartu su specialybe įgijo profesinėje mokykloje. Esu įsitikinęs, kad žmogaus pasiekimai priklauso nuo jo paties, o ne nuo mokymo įstaigos. Dėl kitų žmonių nuomonės, tai galiu pasakyti tik tiek, kad gerbiu save ir savo pasirinkimą, todėl kitų nuostatos šia tema man neįdomios. Yra kažkokia keista tendencija, jog žmonės dažniausiai ima blogą pavyzdį ir mato tik tuos, kuriems nepasisekė. Siekiant pagerinti mokyklų populiarumą reikia, jog profesines mokyklas pabaigę specialistai pasidalintų savo sėkmės istorijomis su būsimais studentais. 

 

 

Svajūnė Ungurytė. Mokymasis profesinėje mokykloje – avantiūra, dėl kurios nesigailiu

- Neseniai laikraščio „Gimtoji žemė“ žurnalistė smalsavo, kaip sekasi Tau, Ukmergės krašto mergaitei, kuri dar mokydamasi mokykloje stengėsi save realizuoti įvairiose veiklose. Primink, prašau, kokį studijų ir gyvenimo kelią pasirinkai po mokyklos baigimo?

 

- Mokslui mokykloje buvo skirta mažiau laiko nei visuomeninei veiklai, bet tai buvo mano gyvenimo variklis, ir aš labai džiaugiuosi, kad tuos metus praleidau būtent taip: atstovavau Ukmergę Mokinių parlamente, buvau Ukmergės jaunimo reikalų tarybos narė, priklausiau Švietimo tarybai ir įvairioms darbo grupėms. Studijuodama viešąjį administravimą dar ketvirtame kurse pradėjau dirbti ryšių su visuomene agentūroje. Praktikuodamasi dirbau beveik metus, tačiau ten savęs visiškai neatradau. Išėjusi iš darbo ėmiausi save išbandyti įvairiose srityse: reklamoje, pamėginau būti modelių ir t. t. Dirbdama reklamos srityje, savaitgaliais pradėjau vesti renginius. Tai man teikia didžiulį malonumą, todėl to nė nevadinu darbu. Man labai svarbus bendravimas su žmonėmis. Gal tai paveldėjau iš senelio, kuris nuėjęs į parduotuvę grįždavo po trijų valandų, kol nepakalbindavo visų pažįstamų. Apie labai daug ką mąstau, tačiau nemėgstu atvirauti apie savo svajones. Esu jaunas, motyvuotas žmogus, turiu labai daug užmojų – manau, tai normalu.

 

- Tolimesnė stotelė po bakalauro baigimo turbūt buvo daugeliui netikėta – pasirinkai mokymąsi profesinėje mokykloje. Kaip į tai reagavo bičiuliai ir kurso draugai?

 

- Tie, kurie mane pažinojo kaip asmenybę, nesistebėjo, nes matė, jog aš mėgstu avantiūras. Iš pradžių daug kas galvojo, kad juokauju. Grupės draugai mano pasirinkimą vertino skeptiškiausiai – juk universitete puikiai mokiausi! Tačiau pateikusi argumentus, kodėl pasirinkau profesinį mokymą, daugeliu atveju visi pritarė, ypač šeima.

 

- Ir iš tikro, kodėl baigusi mokslus nepasirinkai magistro studijų?

 

- Į magistrantūrą iškart nestojau, nes labai nenorėjau daryti taip, kaip daro visi - tiesiog iš inercijos. Daugelis renkasi kelią pamėginti įstoti į nemokamą vietą ir dar pasėdėti ant tėvų sprando. Aš, priešingai, esu savarankiška jau šešeri metai, o dabar norisi atsiduoti darbinei sričiai. Bakalauras suteikia pagrindą, o magistrantūros studijos, mano manymu, yra reikalingos tik tada, jei tai tikrai būtina tavo tiesioginiame darbe arba tu tikrai žinai, ko nori. Aš mėgstu mokytis ir nenorėjau praleisti biure viso savo laiko. Man reikėjo praktiškai naudingų žinių ir aš pradėjau ieškoti, kur galėčiau jų įgyti. Šiuo metu būtent vizualinės reklamos gamintojo specialybės mokslui atiduodu daugiau laiko tam, jog iš tikro išmokčiau man taip reikalingo amato.

 

- Ar tai reiškia, kad aukštosios mokyklos nepatenkina realios darbo rinkos poreikių? Nesibijai, kad Tavo Alma Matter tokia „antireklama“ nebus suinteresuota?

 

- Pirmiausia, visur labai teigiamai atsiliepiu apie savo universitetą, nes ten susidūriau su tikrai labai kompetentingais dėstytojais, iš jų labai daug išmokau, jie savo pavyzdžiu suformavo mano kaip asmenybės pasaulėžiūrą. Norą mokytis profesinėje mokykloje lėmė tai, kad aš pradėjau dirbti visai kitoje srityje nei mokiausi universitete: man prireikėjo elementarių žinių, kas yra reklama, kaip atskirti ryšius su visuomene nuo reklamos, kaip sumaketuoti lankstinuką arba parengti straipsnį spaudai. Noriu pasakyti, kad į profesinę mokyklą įstojau ne todėl, kad universitetas man nesuteikė žinių, man tiesiog reikėjo specifinių gebėjimų būtent tam darbui, kurį dabar dirbu.

 

- Apie profesinio mokymo privalumus tarytum didžiuodamasi ir pasinaudojai ne viena galimybe savo istoriją papasakoti spaudos bei televizijos atstovams. Nemanai, kad kai kurie gali pamanyti, jog tavimi tiesiog naudojamasi reklamuojant profesinę mokyklą?

 

- Visa gyvenime stengiuosi daryti natūraliai, todėl, kai mane pakvietė sudalyvauti Vilniaus technologijų verslo profesinio mokymo centro rengtoje konferencijoje, aš paklausiau, ar yra numatyta kryptis, pagal kurią aš turėčiau papasakoti savo istoriją, ar man, pavyzdžiui, reikėtų palyginti universitetą ir profesinę mokyklą. Tačiau man pasakė, kad bet koks lyginimas būtų neetiškas ir man tiesiog reikėtų papasakoti savo istoriją, įspūdžius ir pojūčius. Taigi absoliučiai nebuvo jokio spaudimo, tąkart viską kalbėjau entuziastingai ir natūraliai, nes iš tikro tikiu profesinio mokymo teikiama nauda. Aš tik džiaugsiuos, jei mano pavyzdys pritrauks mokinius ar kažką įkvėps ieškoti savęs nebijant stereotipų. Giriu šią mokyklą, todėl, jog man labai patinka, kad po metų laiko aš jau labai daug ko išmokau. Dabar netgi įsirenginėjant butą Vilniuje labai džiaugiuosi ir sakau mamai, kad puikiai žinau, kaip ten kažką reikia išpjauti, kokią lipnią plėvelę panaudoti ir t. t. Įgavau daug žinių, kurias vertinu, nes galiu jas panaudoti praktiškai. Bendravimas su mokytojais ir klasės draugais išskirtinis – atradau artimų sielų, visada gaunu grįžtamąjį ryšį. Atmosfera čia tikrai ypatinga. Manau, mažiau konkurencijos.

 

Kalbėjosi Vystymo skyriaus vedėja

Toma Grabauskaitė