Vos per dvi savaites: asmenybės virsmas ir kolegos – bendražygiai!

Atnaujinta: Sekmadienis, 2013 gruodžio 22 08:29

MVGPlogotipasTarp jaunimo, studijuojančio aukštosiose mokyklose, dalyvavimas mainų programose ir veržimasis į užsienį patirti gyvenimiškų nuotykių yra ypač populiarus. Iš pradžių kamuojami kultūrinio šoko studentai įprastai jau viešnagės pabaigoje nebenori grįžti į Lietuvą, o dažnai parvykę dar ilgai nostalgiškai kalba apie atmintyje įsirėžusius įspūdžius. Kitaip nei akademinius mokslus kremtantys, profesinių mokyklų mokiniai stažuotis į užsienį išvyksta kur kas trumpesniam laikui: ne metams, ne pusmečiui, bet keletui savaičių. Dviejų, trijų savaičių profesinės praktikos svečios šalies įmonėse metu tenka ypač susikoncentruoti į konkrečias darbines veiklas - nesidairyti, nesiblaškyti, o stengtis kuo daugiau išmokti. Vos pusė mėnesio ar daugiau, o, pasirodo, kad įgauta praktinė patirtis kur kas labiau įpareigoja jauną žmogų keistis ir tobulėti. 

 

Apie tai ir dar daugiau kalbamės su Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centro Transporto ir verslo skyriaus mokiniu Janu Mokrickiu, kuris, mokydamasis automobilių kėbulų remontininko specialybę, nepabūgo iššūkio dalyvauti projekte „Žalioji mokykla. Pradžia“. Pasirodo, kad reikėjo tik nesmarkaus mokytojo paskatinimo ir paties Jano žingeidumo, kad jaunuolis po dviejų savaičių stažuotės Vokietijoje sakytų: „Drąsiai galiu teigti, jog dabar esu geresnis ir kaip specialistas, ir kaip žmogus!“
 
-Ko tikėjaisi prieš važiuodamas į Vokietiją? 
 
-Labiausiai man ir knietėjo susipažinti su šios šalies kultūra. Neturėjau išankstinio nusistatymo, tad buvau pasirengęs viskam.
 
-Palygink Lietuvą ir Vokietiją, nurodyk kiekvienos šalies pliusus ir minusus.
 
-Apsipratau greitai, iš dalies net nesijautė, kad esu kažkur kitur. Lietuva ir Vokietija, šios dvi šalys tikrai skiriasi. Jei kalbėtume apie tai, kur lietuvaičiams reikėtų pasitempti palyginus su vokiečiais, galėčiau įvardyti, kad ten, Vokietijoje, skiriamas didelis dėmesys šiukšlių rūšiavimui, žmonės be galo mandagūs, išėjus į miestą nuolat išgirsi ir pamatysi miesto aikštėse įvairius renginius, akcijas ir atrakcijas. Sunkiau priprasti tik prie vieno – sekmadieniais parduotuvės ten nedirba. Žinote, visko gero toje šalyje tiek daug ir tai daro įspūdį, tačiau man asmeniškai visur gerai, bet namie geriausia (!). 
 
-Vokiečiai garsėja punktualumu, tikslumu, jie labai atsakingai žiūri į darbą. Ar Tavo darbovietėje tai pasitvirtino? 
 
-Tikrai taip! Žmonės ten stengiasi padaryti taip, kaip ir turi būti padaryti: dirba atsakingai, kruopščiai, kokybiškai, nevėluoja į darbą, neišsisukinėja nuo darbų, netempia laiko. 
 
-Ko išmokai stažuotės metu?
 
-Dirbau įmonėje, kuri specializavosi automobilių priežiūros ir profilaktikos srityje bei keisdavo automobilių stiklus. Natūralu, kad iš pradžių man neleido tiesiogiai prisiliesti prie proceso – dirbau pagalbinius darbus: plaudavau automobilius, valydavau jų salonus ir t. t. Tik truputį vėliau, kai ne kartą jau buvau matęs priekinio automobilio stiklo keitimo procesą ir man darbo stebėjimo metu buvo paaiškinti tokio darbo niuansai, man buvo leista pačiam keisti automobilių langus, tamsinti juos ir pan. Pastebėjau, kad vokiečiai daug dėmesio skiria įvairioms detalėms. Tai gerbtinas požiūris, nes būtent dėl to susipažinau su daugeliu tokio darbo specifinių aspektų. 
 
-Teko prisitaikyti prie visai kitokių gyvenimo, darbo ir bendravimo sąlygų. Kokios teigiamos Tavo savybės, manai, atsiskleidė ir kaip planuoji jomis pasinaudoti ateityje? 
 
-Iš prigimties esu ramus, paprastas ir nekalbus žmogus, tačiau labai mėgstu pasikeitimus savo gyvenime, noriai susipažįstu su naujais žmonėmis. Galiu drąsiai teigti, kad patobulėjau ir kaip žmogus, ir kaip specialistas! Kiekvienam žmogui daugiau drąsos, ryžto ir pasitikėjimo, bendravimo su kitos kultūros atstovais niekada nebus per daug, nes tik panašių išbandymų metu gali tobulėti. Man tai buvo tikrai malonus ir naudingas patyrimas, nes vos per kelias savaites gavau labai daug, o kolegas iš kitų profesinių mokyklų, kurie vyko kartu su manimi ir su kuriais aš tikrai radau bendrą kalbą, galiu pavadinti savo bendražygiais. 
 
Projektas finansuojamas remiant Europos komisijai
 
Už malonų pokalbį dėkoja 
Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centro
Vystymo skyriaus vedėja
Toma Grabauskaitė
 
CAM00710.jpgCAM00659.jpgCAM00140.jpgCAM00620.jpg123.jpg

AdmirorGallery 4.5.0, author/s Vasiljevski & Kekeljevic.